Vėžliai – labai sena roplių grupė. Beveik visos vėžlių rūšys yra kilę iš tropinių arba subtropinių regionų. Ir nors nemažai jų gyvena dykumose, yra rūšių išimtinai gyvenančių tik miškuose. Visos vėžlių rūšys mėgsta šilumą. Dauguma jų galėtų išgulėti tiesioginiuose saulės spinduliuose ištisas valandas.

        Sausuminiai vėžliai – vegetarai, tačiau retkarčiai ėda ir mėsinį maistą. Kai kurie vėžliai po kelias valandas per diena mirksta vandenyje, kitiems – drėgmės užtenka gaunamos su maistu. Gyvena vėžliai Kaukaze, Šiaurės Afrikoje, Pietų Ispanijoj, Balkanų pusiasalio vakarinėje dalyje, Irane ir Viduržiemio šalių vakaruose. Jie gyvena sausose stepėse, pusiaudykumose, retuose miškuose, kalnų papėdėse, jų netgi galima aptikti 1100 m. virš jūros lygio iškilusiuose kalnuose. Neretai vėžių galima aptikti ir dirbamuose laukuose bei soduose. Šios rūšies vėžliai išauga iki 30 cm ilgio. Išsiskiria vėžliai iš kitų tuom, jog priekinėse galūnėse, pas juos ne keturi nagai, kaip pas kitus vėžlius, bet penki.

         Pagrindinis vėžlių maistas yra augalinis, tačiau jie su malonumu ėda ir įvairius bestuburius. Iš žiemos miego vėžliai pabunda vasario kovo mėnesiais, beveik iš karto prasideda dauginimosi periodas. Šiuo laiku vėžliai – patinai pastoviai veliasi i muštynes su konkurentais ir skleidžia įvairius garsus. Birželio liepos mėnesiais vėžlio patelė padeda nuo 4 iki 16-20 kiaušinių. Po 2-3 mėnesių išsirita mažučiukai vėžliukai, kurie išsikasa i smėlį giliau ir į žemės paviršių išlenda tik kitą vasarą.

Jei jau nusprendėte laikyti vėžliuką namuose......

        Kur gyvens jūsų vėžliukas? Prieš įsigyjant vėžlį, reikia gerai apgalvoti kokias gyvenimo sąlygas jam galėsite suteikti. Paprastai sausuminiai vėžliukai labiau atpažįsta savo šeimininką ir mėgsta būti glostomi negu vandenyje gyvenantys vėžliai. Kiekvienam gyvam sutvėrimui reikia priežiūros, ir vėžlys jūsų namuose nebus išimtis – jį reiks maitinti, prausti, skirti dėmesio. Jei gerai prižiūrėsite savo augintinį – jis netgi gali lengvai susidraugauti su šunimi ar kate, kurie taip pat gyvena jūsų namuose.

                  Vėžliai be galo myli saulės spindulius ir šildytis juose. Tad jei yra namuose vasarą balkone ar kitoje vietoje sukurti tokią vietelę kurioje vėžliukas ramiai „pasidegintų“. Nereiktų pamiršti ir geriamo vandens: dubenėlis su vandeniu turėtu buti apie 10-15 cm. pločio ir 4 cm gylio, priklijuotas prie tvirto pagrindo, kad būtu patogu gerti. Vasarą, galite leisti vėžliukui sode pavaikščioti po pievutę.

                  Vėžliukas ir šiluma. Jei vėžlys diena laisvai vaikšto po kambarius, tai nakčiai jam vistik reikia šilto miegojimui skirto kampo, ypač tokioms vėžlių rūšims, kurie neina žiemos miego. Geriausias variantas yra terariumas. Terariumo įrengimas vėžliui nėra sudėtingas. Dugno viena dalis turėtų būti šildoma pvz: šildomais laidais ar elektriniu akmeniu (10-15 vatų), kurie būtų užpilti akmenimis  ir smėliu. Tokiu būdu terariumas bus šildomas naktį iš vidaus, o dienos šilumai padidinti galima pakabinti šildomą lempą (60-100 vatų). Terariumo dydis priklauso nuo to, kiek vėžliukų jame laikysit, tačiau standartiniai išmatavimai yra 80X40X40 cm. Nereikia pamiršti ventiliacijos angų.  Šiluma terariume turėtų būti 25-30 C. Tarp pakabintos lempos ir terariumo grindų turėtų būti apie 25-40 cm. Terariume galima panaudoti ir dienos šviesos lempas 15-30 vatų galingumo.  Prieš naudojant ivairų gruntą ir akmenis terariumo dugnui, geriausias varinatas būtų viską perplauti vandeniu arba net išvirinti, kad ateityje nesiveistų parazitai. Sausuminių vėžliukų pagrindinis laikymo principas yra palaikyti optimalią terariumo temperatūrą. Prieš maitinant vėžliuką, jis turi būt pakankamai pasišyldęs, kad gerai suvirškintų suvalgytą maistą.

                 Maistas. Su nedidelėmis išimtimis, sausuminia vėžliukai – vegetarai ir jų maitinimas neturėtų sukelti daug problemų. Obuolius, kriaušes, slyvas, pomidorus paprastai duodama supjausčius mažais gabaliukais. Bananus galima duot mažiems nulupus, dideliems su visa žieve. Galite pasiūlyti savo vėžliukui braškes, avietes, juodus serbentus, vynuoges, vyšias, persikus, abrikosus, saldų arbūzą, mandarinus. Svarbiausias dalykas yra tas, kad vėžlių maisto racionas turi būti kiek galima įvairesnis. Būna, kad kartais vėžlys ištisas savaites nevalgo kažkokio tam tikro maisto, o po kiek tai laiko nei iš šio nei iš to, godžiai prie jo puola. Visi vėžliai mėgsta salotas, petražoles, žirnelius, šviežius augalų lapus. Kopūstą reikia smulkiai supjaustyt. Morkas nulupti. Vėžliai gali mėgti žemės kirminus, svirplius, vabalus. Norėtųsi atkreipti dėmesį, kad visi vėžliai mėgsta sudaigintus kviečius, ir nėra nieko geriau mažiems vėžliukams, ypač – žiemos mėnesiais.  Dažnai pamirštama, bet vėžliams taip pat reikalingi vitaminai ir mineralinės medžiagos. Ypatingai reikia kalcio, kuris reikalingas vėžlio kiauto augimui.

               Dauginimas. Vėžliai nelaisvėje gan dažnai deda kiaušinius. Inkubatoriuje su padėtais kiaušiniais temperatūra turėtų būti apie 28-32 laipsniai šilumos. Vėžliukų vystymąsis priklauso nuo temperatūros ir trunka apytiksliai 2-3,5 mėnesio. Patelės subręsta vėlai: 10-14 metų, patinai – ne ankščiau 5 metų.